Straipsnis paimtas iš SIEMENS parengtos knygos

„Psichosocialiniai neprigirdėjimo aspektai“

Išvertė „Klausos technika“

GIRDĖTI KITAIP

Ilsemarie Hoth-Pfeifer, žurnalistė

Klausos pažeidimas gali būti sukeltas tūkstančio įvairiausių faktorių. Netgi tada, kai mano jauniausias brolis dar būdamas kūdikiu apkurto nuo bombos sprogimo karo metu, aš nesidomėjau šia sritimi. Tačiau padėti kitiems yra labai skirtingas dalykas nuo to, kai susiduri su problema pats.

Mano klausos netekimas atėjo be jokio perspėjimo, beveik švelniai, kalbantis prie kavos puodelio. Mano draugas pasakojo anekdotą tuo metu, kai aš staiga pajutau juodą debesį užslenkant ant mano smegenų ir baisų slėgį ausyse. Aš girdėjau kitų žmonių balsus kaip pro storą vatos sluoksnį. Ligoninėje man diagnozavo smūgį. Aš atsistačiau gerai, bet mano klausa gerokai prasčiau, bet vistiek maždaug iki vienos trečiosios to, kas buvo prieš smūgį. Jokių pagerėjimo perspektyvų, pasakė gydytojai. Ilgą laiką aš tuo netikėjau. Aš nepradėjau panikuoti, bent jau iki to laiko, kol mano susikurti koncentracijos pratimai, joga ir kvėpavimo pratimai man nepadėjo. Palaipsniui aš pradėjau jaustis bejėgė ir labai vieniša.

Pasaulis, prie kurio buvau pripratusi pasikeitė, akustinė orientacija buvo neteisinga, ir tai man reiškė daug daugiau nei aš kada nors galėjau įsivaizduoti. Įprasti garsai kažkur ištirpo ir daugiau man jau nedavė patikimų signalų kaip elgtis. Net kai jų visiškai nebūdavo aš to net nepastebėdavau.

Aš jaučiausi nesaugi ir netgi šiek tiek nepasitikinti. Kodėl ir ką tie mane supantys žmonės visada taip neaiškiai murma? Kaip žurnalistė, be to didelės šeimos mama, aš visada mėgau žodžius ir žodžių žaidimus. Tai jau tapo kažkuo iš praeities? Kelias nuo girdėjimo prie supratimo man vis ilgėjo ir ilgėjo. Mano smegenys ištisai kovojo tam, kad įprasmintų atrodytų nesusietos informacijos kratinį. „Tu labai išsiblaškiusi!“, kritikuodavo mane bosas. Aš kaip tik buvau ypač susikoncentravusi besistengdama nepamesti minties kalboje, skęstančioje daugiabalsiame triukšme. Kai aš visgi kalbos prasmę pamesdavau, man belikdavo tik šypsotis ir linksėti. Kad tik niekas nepastebėtų!

Dauguma neprigirdinčiųjų taip profesionaliai vaidina, bijodami prarasti įvaizdį savo draugų tarpe, šeimoje, darbe ir kasdieniniame gyvenime. Kas gi save apgaudinės mūsų į sėkmę orientuotoje visuomenėje? Aš – pradžioje nesąmoningai – vis daugiau ir daugiau užsisklęsdavau tylos pasaulyje, kur aš galėjau patekti be kovos dėl padėties ir apsimetinėjimo. Be abejo, mano šeima žinojo situaciją. Jie darė nuolaidas, tačiau neilgam.

Žmonės yra užmaršūs, jų palankumas, kantrybė nėra tuščias čekis ir tai visai teisinga. Tai buvo geras stimulas man. Aš negalėjau jaustis bejėgė bendraudama su kitais žmonėmis. Visų pirma turėjo pasikeisti mano ego. Mano klausos netekimas užklupo mane pernelyg staigiai. Normaliai jis ateina iš lėto ne per vienus metus – vyresniame amžiuje, dažniausiai pažeidimo ar „nusidėvėjimo“ rezultate, ir jaunesniems žmonėms aplinkos poveikio rezultate. Nuo to nukentėję žmonės savo negalią visų pirma pastebi ne patys, o daugiau iš supančių žmonių reakcijos. Aš negalėjau priprasti prie savo jutiminio pasaulio pasikeitimo laipsniškai, kaip jie. „Atsiprašau?“ - tai tapo mano pagrindine fraze. Man buvo visiškai aišku, kad tai erzina mane supančius žmones.

Vieną vakarą, mano šešerių metų anūkė Alina atsisėdo priešais ir paklausė manęs ar aš jau tapau sena ir kvaila, nes ji turi viską man kartoti po septynis kartus iki aš suprantu ką ji sako. „Tačiau aš vistiek tave myliu“, pasakė. Kiti mane supantys žmonės taip pat mano buvo sunkiai įdarbinti! Visur: chore, teatre ar miesto tarybos susirinkime aš vis prašydavau ir prašydavau jų pakartoti kas buvo pasakyta. Žmonės padėdavo, bet galų gale stengdavosi atsisėsti kuo toliau nuo manęs.

Aš susitaikiau su likimu, apleidau darbus ir susitikimus. Tačiau tai dar nebuvo viskas. Aš kivirčydavausi su savo vyru, kadangi pastoviai nusistatydavau televizorių labai garsiai ir negalėjau atskirti sklindančio triukšmo iš virtuvės, vonios kambario, gatvės. Geležinkelio stotyje aš nesuprasdavau pranešimų ir dažnai įlipdavau ne į tą traukinį. „Tu esi pavojus žmonijai“, niurzgėdavo mano šeima. „Ar tu ir nori tokia likti?“ „Atsiprašau?“ klausdavau užgauta.

Tokia užsispyrusi aš buvau ne viena. Statistika sako, kad vidutiniškai praeina 13 metų kol 14 milijonų mūsų nacijos neprigirdinčių žmonių nueina konsultuotis pas ausų gydytoją. Dar 2,5 metų praeina kol jie nueina pas klausos aparatų specialistą ir tada deda brangų klausos aparatą į stalčių, tam, kad išvengtų sambrūzdžio dėl jo! Akinių nešiotojai per paskutinius dvidešimt metų jau išsikovojo pripažinimą, bet neprigirdintieji kol kas ne. Jie yra mažiau patrauklūs dėl jiems būdingo murmėjimo dėl nepilnos savo balso kontrolės. Todėl jų suvokimas nuolat mažėja, o vienišumas auga. Klausos netekimas yra komunikavimo problema!

Be abejonės, ne kiekvienam. Tie, kurie priima save tokiais kokie yra, turi daug galimybių. Kažkas, kaip pavyzdžiui šou žvaigždė Rudi Carell, tingiai žaidžia su savo klausos aparatu tuo metu, kai televizijos kameros suka ratus apie jį ir juokauja apie savo aparatą. Ir kodėl? Jo aukštų technologijų daikčiukas ko gero kainuoja tiek kiek geras automobilis. Galima ir pajuokauti. Aš tapau liūdna. Kada mano jaunystės draugas prašmatniame restorane, valgant sriubą, iš visų jėgų sušuko „aš vis dar tave myyyyliu“, aš prapliupau juoktis.

Visi buvę kambaryje juokėsi kartu su manimi. Tačiau jaunystės draugas man mirktelėjo ir pirštu bedė į savo ausis. Ant jų tupėjo klausos aparatai. Jis man juos rekomendavo, kad „kitą kartą aš jį greičiau išgirsčiau“. Frazė pataikė į mano silpną vietą! Kerai išsisklaidė. Aparatai man? Jis tikriausiai juokavo! Tačiau vėliau pamąsčiau: Dieve mano, yra daug žmonių, kurių padėtis dar blogesnė! Kodėl gi man nepaaiškinus kiekvienam kame yra reikalas? „Taip aš neprigirdžiu. Prašau kalbėkite aiškiau!“ Taigi aš nustojau šiauštis ir pagaliau nuėjau pas ausų gydytoją, o po to ir pas klausos aparatų specialistą. Tyrimus sekė analoginių ir skaitmeninių technologinių stebuklų pritaikymas. Aš buvau priblokšta jų įvairove – komplikuotas dalykas. Sveikatos draudimo fondas nepadarė didelio įnašo, tačiau vis tiek aš laukiau savo klausos aparatų kaip kad vaikas laukia Kalėdų.

Tačiau kada brangenybių gabaliukai, mažame parduotuvės kambarėlyje kompiuteriu pritaikyti mano reikmėms, atsidūrė man ant ausų (buvo ir kitų variantų), aš išsigandau. Nebuvo jokio pagerėjimo! Tie mikrofonai ant mano ausų padarė mano pačios balsą visiškai neatpažįstamu , - nutolusiu kažkokiu metaliniu. Mano smilkiniai vibravo. Lauke gatvės triukšmas rodėsi nepakeliamai garsus. Aš patyliukais nusiėmiau klausos aparatus ir vėl juos užsidėjau tik įėjusi į parduotuvę. Tačiau dabar aš tikrai visiškai nesupratau kasininko. Pirkėja už manęs tą pastebėjo. Vos sulaikydama šypseną, ji priėjo arčiau manęs, tuo metu kai dėjomės prekes į savo krepšelius. „Visų pirma pripraskite prie pasikeitimo!“, tarė ji ir parodė tviskantį modernų ausies papuošalą po savo garbanomis. „Kartais praeina mėnesiai kol pripranti prie jų, visai kaip prie akinių!“. Be abejo, jūs negalite tikėtis, kad girdėsite taip kaip su sveika natūralia klausa, netgi su geriausiomis technologijomis. „Bet jūs vėl „susitvarkysite“ su jus supančiu pasauliu!“.

Laikui bėgant aš susipažindavau su vis daugiau ir daugiau neprigirdinčių žmonių, daugiausiai daktaro laukiamajame, tačiau ir kitur. Tai buvo žmonės kartais su labai svajinga veido išraiška, ypač jei jie „skaitydavo“ kalbančiojo žmogaus lūpų judesius. Mes visi tą darome nesąmoningai. Nelaimės draugai yra patys geriausi guodėjai ir patarėjai. Iš jų aš sužinojau tai ko man nepasakė nei vienas daktaras ar klausos aparatų pardavėjas, nes jie tiesiog neturėjo tam laiko. Tarkime apie mažesnio svarbumo dalykus, pavyzdžiui kaip tinkamai prižiūrėti ir valyti klausos aparatus ir jų priedus ar kur gauti klausos aparatų baterijas už geriausią kainą. Kai kurie gydytojai yra kantrūs, o kai kurie ir ne. Kodėl klausos aparatai švilpia, vos įjungti, kodėl staiga nutyla ar net sukelia alergijas. Buvo daug apsikeitimų patirtimi apie visas modernių ausies papuošalų naujoves. Mes taip pat perspėdavome vieni kitus apie tykojančius pavojus lauke dėl, nepaisant dėvimo klausos aparato, neišgirstamų neišsiskiriančių akustinių perspėjimo garsų, tokių kaip greitai atlekiančių motociklų ar automobilių. Mums labiau patikdavo poromis važinėtis dviračiais ant minkšto miško pakloto jei įmanoma su kažkuo gerai girdinčiu. Mes pasakydavome vienas kitam kuri kėdė teatre turi geriausią akustiką. Mes tiesiog vengdavome pranešėjų, kurie kalba neaiškiai.

Mes padidinome save susitikimų galimybes ir įkūrėme kažką panašaus į savipagalbos grupę mūsų 80000 gyventojų turinčiame mieste, rengdami susitikimus suaugusiųjų mokymo centruose. Pradėję nuo vienuolikos žmonių mes susitvarkėme su savo klausos netekimu daug geriau. Mes gavome informacinės medžiagos ir užmezgėme kontaktus su organizacijomis ir asociacijomis už palankias kainas. Mes užsisakydavome grupinius bilietus įvairiems renginiams, turams, ekskursijoms ir kelionėms su aiškiai kalbančiais gidais. Iki tam tikro laipsnio tokios paslaugos jau yra prieinamos. Mes eidavome šokti. Neprigirdintieji pagauna ritmą labai gerai. Dabar mes norime organizuoti terapeutų klausos pratimų su klausos aparatais mokymus ir logopedų mokymus kalbos korekcijai. Mums linksma būti kartu per mūsų kasmėnesinius susitikimus, ir šiuose susitikimuose gimė daug naujų draugysčių ne tik tarp mūsų, bet ir tarp kitų žmonių turinčių įvairias negalias. Galų gale kiekvienas iš to kažką gavo, netgi mano vyras su jo sėdmens nervo skausmais.

Visi šie keliai turėjo vieną tikslą, - daugiau nesijausti nepatogiai. Aš daug išmokau iš savo jaunesniojo kurčio brolio, kuris turi savo pilnai kontroliuojamą gyvenimą kaime, užsiimdamas sodininkyste. Jis be kita ko labai mėgsta keliauti po pasaulį su draugų grupėmis. Solidarumas atneša pasitikėjimą savimi. Dabar aš vėl grįžau į darbą ir dirbu tai ką galiu daryti. Aš nesu nuošalėje, aš galiu derintis. Aš pertraukiu savo vaikus ir anūkus jei tik jie neaiškiai kalba. Gerai, jeigu jau jie nori kažko iš manęs, tai privalo bent jau truputį pasistengti! Jei būdama su jais aš noriu pasiilsėti tyloje, aš nepastebimai išsijungiu savo klausos aparatus. Pasinaudokite turimais privalumais.

Aš manau, kad aš daug ko išmokau ir galiu save už tai pagirti. Aš išleidau pinigus gerai apmokamiems savo ausų pagalbininkams. Jie ir aš, kaip tarp jų esantis asmuo, sudarome gerą komandą. Mes galime klausytis pakankamai gerai ir aš bet kada galiu prisijungti prie pokalbio, kadangi daugiau nesivaržau. Neseniai žymus žmogus prisėdo prie manęs. Jis tik ištisai linksėjo tik tokiu būdu reaguodamas į mano klausimus kol galų gale sumurmėjo „Prašau, kalbėkite man į dešinę ausį!“ Aš atsakiau šypsodamasi, „Tik tuo atveju jeigu jūs kalbėsite į mano kairę!“ Ir tada mes vienas kitą puikiai supratome. Tai buvo taip lengva!